Birželio 15 d. „Sofos“ galerijoje atidaryta Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto dizaino katedros antro kurso studentų šviestuvų paroda.

Tokio pobūdžio darbų parodos Druskininkuose dar nebuvo. Vos įėjusį į nedidelę parodos salę lankytoją pasitinka švelni ir paslaptinga penkiolikos šviestuvų skleidžiama šviesa, sukurianti įvairių spalvų, nuo gatvės triukšmo atskiriančią oazę. Žiūrovą užplūsta ramybės ir atsipalaidavimo nuotaika. Ir tik tada pastebi, kad visa tai sklinda iš įvairių formų kabančių ant sienų, stovinčių ant grindų, besisukančių šviestuvų, kurių trejetas jau spėjo pabuvoti parodoje Milane.

Į parodos atidarymą atvykę dizaino katedros profesoriai J. Venckūnas ir S.J. Jarašius papasakojo apie dizaino meno ištakas ir studentų darbus, buvo prisimintas šios kūrybos pradininkas, dizaino katedros įkūrėjas Valstybiniame Vilniaus dailės institute šviesios atminties profesorius F. Daukantas, kurio studentas – druskininkietis dabartinis automobilių lenktynių komentatorius A. Volungevičius jau praėjusio amžiaus 7 dešimtmetyje sukūrė pirmojo lietuviškojo automobilio variantą, gerai įvertintą diplominių darbų komisijos ir garsaus lenktynininko S. Brunzos. Gaila tik, kad nei tada, nei šiandien Lietuva nepajėgi įgyvendinti tokių prestižinių idėjų. Prof. J. Venckūnas kalbėjo ir džiaugėsi, kad mūsų šios srities studentų darbai labai gerai vertinami specialistų, tačiau nerimavo, kad ir vėl geros idėjos gali iškeliauti svetur, kur šie originalūs sumanymai gali būti įgyvendinti ir finansuojami.

Malonu, kad šioje parodoje sėkmingai pasirodė druskininkietė Barbora Giliūtė, kuri yra ne tik dviejų eksponatų autorė, bet ir parodos kuratorė, sukūrusi ekspozicijos koncepciją ir nuotaiką. Barbora planuoja savo žinias gilinti menų Mekoje – Italijoje, grįžusi skatinti dizaino populiarinimą Lietuvoje.

Jau ne kartą minėjau, kad „Sofos“ galerija garsėja neįprastomis, kartais kontraversiškomis parodomis, beje, negaudama jokios valstybinės paramos ir oficialaus palaikymo. Deja, ir ši paroda „nesujaudino“ oficialių privalančių kultūrą remti ir skatinti sluoksnių, ir joje lietuvių studentų pasiekimais džiaugėsi tik patys studentai, jų dėstytojai, tradiciniai parodų lankytojai, kurorto svečiai... Taigi, ar nevertėtų kartais susieti protų, idėjų ir jaunų žmonių emigracijos su visuotiniu bendru ir gana atsainiu valstybiniu požiūriu į kultūrą apskritai ir visuomenės sumaterialėjimu konkrečiai.

Kaip ten bebūtų ir kaip ten dar bus, galime pasidžiaugti, kad Druskininkuose veikia dar viena originali, jaunatviška, romantikos ženklu pažymėta paroda. Aplankykime ir ją šalia kitų pagundų.