Ruošiantis paminėti Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčios Ratnyčioje šimto metų jubiliejų, kviečiu skaitytojus atidaryti savo prisiminimų skrynelę ir pasidalinti šventa mūsų prosenelių, senelių ir tėvų atmintimi.

Šimtametę sukaktį pažyminčią Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčią Ratnyčioje kartu su savo tėveliu Mykolu, kitais parapijos žmonėmis jau statė ir 13-metis Adomas Kvietkevičius iš Neravų kaimo. Iš Veselavos dvaro kalno jie su arkliais tempė didžiulius akmenis bažnyčios pamatams. Bažnyčios statybai vadovavo klebonas P.Bernotas. Kai jaunasis statytojas užaugo, tapo puikiu medžio ir metalo apdirbimo meistru. Šioje šventovėje tas pats kunigas jam „davė šliūbą“. Su žmona Ona susilaukė dviejų dukrų.
Ratnyčios bažnyčioje, kairėje pusėje esantis mažasis Švč. M. Marijos altorius yra padirbintas meistro Adomo Kvietkevičiaus. Ilgus metus šventovėje dar buvo jo rankų sumeistruota klausykla, velykinė žvakė, bet jų jau nėra... Paskutinis didesnis darbas – durys, įstatytos į Druskininkų Švč. M. Marijos Škaplierinės bažnyčią. Dar jos „gyvena“, atsiveria ir užsiveria, jas liečia daugelio žmonių rankos... Žmogaus rankos padovanoja ir širdį jautriai užgaunančias melodijas. Jas kaimo liaudies muzikantai išgaudavo ir iš meistro Adomo pagamintų smuikų. Instrumentus daryti išmoko iš tėvo Mykolo Kvietkevičiaus. Nuostabus ryšys tarp žmogaus širdies jausmų ir rankų! O kiek meistro Adomo pastatytų sodybų, kiek padaryta kryžių kaimuose pakelėse, prie sodybų, kapuose. Tada juos daugiausia darydavo iš ąžuolo. Vieni iš jų jau likę tik nuotraukose ir žmonių atmintyje. Meistras taip pat jau iškeliavęs į Dievo karalystę. Jam skirtas Apvaizdos laikas žemėje buvo 1897 – 1984 metai. Šiam ,,smetoniškam“ vyrui Dievas davė ne tik nagingas rankas. Jo akylas, jautrus žvilgsnis fotoaparato pagalba sugebėjo įamžinti gausybę žmonių veidų, juose pagautus sielos, jausmų atspindžius. Fotografijose „įrašyta“ daug istorijos įvykių, renginių. Tai vienas iš pirmųjų to laiko fotografų. Dukra Danutė Kvietkevičiūtė ligi šiolei saugo dėžutes su nuotraukų negatyvais, darytais ant stiklo. Tarp jų radome ir bažnytinių švenčių, renginių. Keletą jų fotografas A. Lukoševičius sugrąžino į pozityvus ir nuotraukos papildys jubiliejinę parodą. Dar moteris išsaugojusi ir tėvelio maldą „Tėve mūsų...“ Ji išrašyta ant popieriaus lapelio, kurį tėvelis visada nešiojosi su savimi. Kai jis paseno ir nepajėgė eiti į bažnyčią, praeidamos jaunesnės moterys pasijuokdavo. Jis atsakydavo: „Rožančius sulig kelių, o liežuviais šluojat kelių...“
Danutė pabėrė dar žiupsnelį prisiminimų iš vaikystės. Papasakojo, kaip ji ruošėsi Pirmajai Komunijai. Tėvelis turėjo gotišku šriftu Liuterio Bibliją ir nuo penkerių metų mergaitę mokė skaityti. Atėjusi į pasiruošimo pamokas, ji jau gerai viską žinojo. Jaunas kunigas tada mergaitę pagyrė. Tik po kelių dienų jis daugiau nepasirodė... Dievas žino, kas su juo nutiko... O vaikai jį labai mylėjo.
Kunigo kalėdojimo metu vaikai jo laukė suklaupę, o senukai pasislėpę užpečkyje. Kunigas vaikų klausdavo poterių, duodavo šv. paveiksliukų, saldainių. Visiems duodavo pabučiuoti mažytį kryželį. Senelius pakalbindavo, stipresnius ir ,,iškrapštydavo“ į seklyčią. Nors į rarotas (jos vykdavo Advente) reikėdavo keltis labai anksti, bet buvo gera keliauti kartu su mama ir kaimo moterimis, ir bažnytėlėje klausytis giesmių.
Atmintyje išlikę ir Mišparai. Jie buvo švenčiami po šv. Mišių, kurių pabaigoje vykdavo atsidūsėjimai prie Švč. Sakramento, Jo garbinimas. Tada prasidėdavo pietų pertrauka. Moterys pasitiesdavo skaras ir šeimyna valgydavo atsineštus pietus. Eidavo iš prie klebonijos esančio šulinio atsigerti vandens. Kartu gėrėdavosi klebonijos balkone įstiklintais ultramarino stiklo langais. Buvo labai gražu. Tuo metu (iki II Vatikano susirinkimo) visa bažnytinė liturgija buvo atliekama lotyniškai. Maldaknygėse – lietuviški tekstai. Kunigas Mišparų psalmes giedodavo lotyniškai, o maldininkai meldėsi lietuviškai. Psalmių tekstai giliai paveikdavo širdį. Po visų bažnytinių apeigų žmonės namo eidavo tokie laimingi, pilni Dievo. Kalbėdavosi apie šeimos, ūkio reikalus...
„Kitokie buvo žmonių veidai, giliai spindintys, dvasingi, tokie jie ir išlikę tėvelio darytose nuotraukose“, - pasakojo D. Kvietkevičiūtė. Dauguma kaimo žmonių į šv. Mišias eidavo pėsti, basi. Važiuodavo koks ketvertas, penketas turtingesnių ūkininkų. Prie bažnyčios ir dabar yra tas namas į kurį užeidavo, apsivalydavo kojas ir apsiaudavo... Rūbai buvo šventadieniai, skirti tik bažnyčiai, ir kasdieniai. Moteris prisiminė motinos ilgas kasas, susuktas į kringelį, savo ir kitų merginų kasas, kuklius rūbus, šeimose vyravusią dorą, pagarbą...