Sekmadienio popietę Vilniaus alėjoje ramu – tingiai vaikštinėja poilsiautojai ir miesto gyventojai, po medžiais ant suoliukų sėdi pagyvenusios moterys, mamos tepa vaikus kremais nuo saulės, kartais pravažiuoja keli dviratininkai, praeina užsieniečių paauglių ekskursija. Alėjos nepasiekia gatvės triukšmas, čia girdimas tylus paukščių čiulbėjimas. Atrodo, kad pėsčiųjų gatvė sukurta ramybei. Į alėją ateina vaikinas nešinas didžiuliu akordeono dėklu ant nugaros, atsisėda priešais „Sofos“ galeriją, išsitraukia instrumentą, plačiai atveria jo dėklą ir, keliolika sekundžių pagalvojęs, ima groti...

Per pusę minutės alėja atgyja – skambant gerai žinomoms prancūziškoms melodijoms praeivių žingsniai pataiko į taktą, veiduose atsiranda šypsenos, kelios poros pradeda šokti, vyrai spaudžia ranką, moterys traukia iš rankinių pinigines ir dėkodamos meta į akordeono dėklą pinigus žmogui, pagyvinusiam trumpą pasivaikščiojimą.
Nuo šventinio Joninių savaitgalio tokį ar bent panašų vaizdą galima išvysti kiekvieną laisvadienį, nes nuo to laiko Vilniaus alėjoje akordeonu groja Aidas Kvetkauskas.
Anksčiau Druskininkuose akordeono muzika skambėdavo pėsčiųjų tako, vedančio palei Nemuną, keleiviams. Tačiau prasidėjus remonto darbams ir išardžius suoliukus, muzikantų čia nebeliko. „Vieną kartą girdėjau, kaip berniukas grojo pučiamuoju instrumentu, – sakė Aidas – Gatvės akordeonistas tikriausiai likau vienintelis.“
Septyniolikmečiui groti gatvėje pasiūlė mama, nes tai ne tik praktika grojimo žmonėms, bet ir galimybė užsidirbti: „Vasarą darbo neturiu, todėl groti čia man labai patinka. Per dieną galima užsidirbti iki šimto litų, o ilgaisiais savaitgaliais ir du šimtus.“
Šios sumos – tai nuoširdaus muzikavimo, kartais trunkančio keturias valandas, rezultatas. Beje, dar vienas darbu tapusio malonumo privalumas – nuolatinis „bendravimas“ su instrumentu. Pasak Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos vienuoliktoko Aido, kad mokslo metams prasidėjus pirštai nebūtų praradę miklumo, vasaros atostogų metu privalu reguliariai groti, tačiau kartais dėl tingulio repeticijos yra atidedamos.
Mokydamasis Kaune Aidas niekada negrojo gatvėje, tačiau grojimo publikai patirtis jam nesvetima: „Priklausau konservatorijos akordeonistų orkestrui. Mes ruošiame programą, važinėjame koncertuoti į kitus miestus. Žinoma, kartais pasirodau vienas.“
Muzikanto repertuaras įvairus, bet grodamas gatvėje stengiasi atsiriboti nuo M.K.Čiurlionio muzikos mokykloje ir Kauno konservatorijoje išmoktų kūrinių: „Groju laisvo stiliaus muziką. Nesudėtingi kūriniai man patinka ir klausytojai juos mėgsta.“ Atlikėjas sako, kad muzika glosto praeivių širdis, jiems tiesiog gera klausyti jo.
Baigęs menų mokyklą Aidas ketina sieti ateitį su muzika: „Kito pasirinkimo nebelieka.“