Vežėjų profesinė sąjunga „Solidarumas“ išplatino pranešimą “Druskininkų savivaldybė keleivių pervežimo verslą perduoda kitam vežėjui”.

Sausio 27 d. LPS „Solidarumas“ pirmininkės pirmasis pavaduotojas Antanas Liutkevičius ir Vežėjų profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkas Petras Grėbliauskas, UAB „Druskininkų autobusai“ profesinės sąjungos pirmininkas Gediminas Kašėta bei profesinės sąjungos koordinatorius Arūnas Lekavičius Druskininkų savivaldybėje derėjosi dėl UAB „Druskininkų autobusai“ vairuotojų LPS „Solidarumas“ narių darbo apmokėjimo (vairuotojai po 3-4 mėnesius negauna darbo užmokesčio) ir darbinių garantijų perduodant keleivių pervežimo verslą kitam vežėjui.
UAB „Druskininkų autobusai“ vadovai darbo užmokesčio įsiskolinimą vairuotojams aiškino tuo, kad Druskininkų savivaldybė laiku neatsiskaitė už keleivių pervežimą, todėl dalyje maršrutų nutraukė keleivių pervežimą. Miesto meras Ričardas Malinauskas bei administracijos direktorius Linas Urmanavičius patikino „Solidarumo“ vadovus, kad pervedimai už paslaugas yra atliekami laiku, tačiau UAB „Druskininkų autobusų“ besikeičiantys akcininkai ir administracija nevykdo sutarties su savivaldybe sąlygų vežioti keleivius naujais autobusais, todėl savivaldybė jau surado naują vežėją, kuris atnaujins autobusų parką ir, pasak mero, mokės vairuotojams didesnius atlyginimus. Druskininkų, kaip ir kitų savivaldybių, visų tame tarpe lengvatinėmis sąlygomis pervežamų moksleivių, pensininkų, neįgaliųjų keleivių pervežimą finansuoja savivaldybė, kitą pusę vežėjas surenka iš parduotų bilietų.
Pagal Darbo kodekso 138 str. verslo ar verslo dalies perdavimas negali būti teisėta priežastimi nutraukti darbo santykius, todėl UAB „Druskininkų autobusai“ darbuotojų darbo santykiai turėtų tęstis su nauju vežėju. Darbo kodeksas (30 str. 1 d. 4 p., 96 str. 1 d. 2 p., 105 str. 3 d. 3 p.) ir eilė kitų norminių teisės aktų (Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu įskaitos taisykles Žin., 1995, Nr. 48-1172; Darbo sutarčių registravimo taisyklės Žin., 2003, Nr. 40-1822) reglamentuoja darbuotojo perkėlimą darbdavių susitarimu į kitą darbovietę, kai nauja darbo sutartis ne sudaroma, o tęsiama kito darbdavio.
Verslo ar jo dalies perdavimas yra pakankamai aiškiai reglamentuotas ES teisės aktuose ir teismų praktikoje.
 Europos Taryba 2001 m. kovo 12 d. priėmė Direktyvą 2001/23/EB: Dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo. Šios Direktyvos 3 str. nurodo, kad Direktyvos pagrindinis tikslas – garantuoti darbuotojų apsaugą pasikeitus darbdaviui, pirmiausia užtikrinant, kad būtu apsaugotos jų teisės. Pastarosios Direktyvos I skyriaus, 1 straipsnio a punktas nurodo, kad: a) Ši direktyva taikoma teisinio perdavimo arba susijungimo atveju perduodant įmonę, verslą arba įmonės ar verslo dalį kitam darbdaviui; b) atsižvelgiant į a) punktą ir kitas šio straipsnio nuostatas, šioje direktyvoje nustatytas perdavimas yra perdavimas išlaikant ūkio subjekto tapatybę, t. y. išlaikant organizuotą išteklių grupę, kurios tikslas yra ūkinė veikla, nepriklausomai nuo to, ar ta veikla yra pagrindinė ar pagalbinė; c) ši direktyva taikoma valstybės ir privačioms įmonėms, kurios verčiasi ūkine veikla, nesvarbu, ar jos veikia siekdamos pelno, ar ne.
Europos teisingumo teismas 1987 m. bylose: Atsikas ir kt., bylos numeris C-132/91, C-138/91, y Mole Ko byloje Nr. C-287/86 taip pat 1992 m. vasario 10 d. sprendime Foreningen af Arbejdsledere i Danmark v Daddy‘s Dance Hall bylos numeris C-324/86, pastebėjo, kad perdavimo faktą gali sukelti ir trečiasis asmuo, t. y. perdavimas reiškia ne tik perdavimus pagal sutartis, bet ir pvz., administraciniu sprendimu. Remiantis ETT išvadomis, galima teigti, kad direktyvos nuostatos iš principo taikomos visoms įmonių teisinėms formoms, kurios baigiasi teisių perdavimu, kylančiu ne tik pagal civilinę, pavyzdžiui, pirkimo, nuomos ar kitą sutartį, bet ir pagal kitą administracinį ar teisinį aktą arba net teismo sprendimu.
Europos Bendrijos direktyvos Nr. 2001/23/EB 2 straipsnyje apibrėžiamos sąvokos „pardavėjas“ ir „perėmėjas“, reiškia kiekvieną fizinį arba juridinį asmenį, kuris dėl perdavimo praranda arba įgyja darbdavio teises įmonėje, versle arba įmonės ar verslo dalyje. Specialių darbo/darbdavio teisių turėjimas suprantamas visų pirma kaip darbdavio teisė priimti į darbą darbuotojus.
Europos Teisingumo Teismas 1988 m. gegužės 5 d. byloje Berg v Busschers bylos Nr. C-144/87 nusprendė, jog ankstesnė direktyva Dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo Nr. 187/77/EEB priimta 1977 m. vasario 14 d. yra taikoma, jeigu pasikeičia už įmonės valdymą atsakingas fizinis arba juridinis asmuo, neatsižvelgiant į tai, ar pasikeitė įmonės savininkas.
 Europos Teisingumo Teismas 1995 m rugsėjo 19 d. sprendime Rygaard v Dansk Arbejdsgiverforening bylos Nr. C-48/94 pažymėjo, kad naujasis darbdavys, perimdamas dalį turto, kuriam esant gali vykdyti perdavusios įmonės veiklą ar tam tikras veiklos rūšis, patvirtina įmonės perdavimo faktą. Kita vertus, įmonės ar verslo perdavimas sąlygoja ne tik turto įsigijimą, bet ir dėl veiklos perėmimo susijusių pareigų , kylančių iš sutarties šalių turinio, vykdymą.
 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. rugsėjo 28 dienos civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2005 kat. 36.1 UAB „Telšių keliai“ v. UAB „Švaresta“ Nr. 3K-3-434/2005 kat. 36.1, nutartyje konstatavo, kad „materialinių vertybių, įvairių daiktų įgijimas ir perleidimas reguliuojamas įvairiomis sutartimis“, nuo kurių „...turinio priklauso konkrečios prievolės šalių subjektinės teisės ir pareigos. Teismų sprendimais išanalizuotos šalių 2002 m. liepos 30 d. sudarytos sutarties turinys ir joje numatytos šalių teisės ir pareigos dėl konteinerių perdavimo, jų priėmimo ir apmokėjimo pagal pateiktą sąskaitą faktūrą atitinka pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Švaresta“ perėmusi konteinerius privalo už juos sumokėti (CK 6.305 str.)“ . Nekyla abejonių, kad tarp „neturtinių teisių, skolų ir kitokių pareigų“ slypi ir teisės/pareigos dėl darbo santykių, kurios nagrinėjant bylą nebuvo minimos.
ETT 1996 m. kovo 7 dienos byloje Merckx v Neuhuys Nr. C-171/94 pasisakė, kad nors turto perdavimas yra vienas iš kriterijų, į kurį nacionalinis teismas turėtų atsižvelgti, priimdamas sprendimą dėl to, ar įvykdytas faktiškas įmonės perdavimas, tokio turto nebuvimas neužkerta kelio tokiam perdavimui.
ETT 1992 m. vasario 10 d. sprendime, kuriame šalys Foreningen af Arbejdsledere i Danmark v Daddy‘s Dance Hall bylos Nr. C-324/86 aiškino, kad Direktyva siekiama užtikrinti ūkio subjekto, neatsižvelgiant į savininko pasikeitimą, darbo santykių tęstinumą. Lemiamas kriterijus nustatant perdavimą yra tai, ar nagrinėjamas subjektas išlaiko savo tapatybę, o tai matyti, inter alia , iš to, kad jo veikla iš tikrųjų yra tęsiama arba atnaujinama. 1992 m. gegužės 19 d. byloje Dr. Sophie Redmond Stichting v. Hendrikus Bartol Nr. C-29/91 ETT Subjekto sąvoka yra apibūdinama kaip organizuota asmenų ir turto grupė, palengvinanti ūkinės veiklos, kuria siekiama tam tikro konkretaus tikslo, vykdymą. ETT padarė išvadą, kad ilgą laiką vykdančių bendrą veiklą darbuotojų kolektyvas gali būti laikomas ūkio subjektu. Vadinasi, esant atitinkamos rūšies veiklai, reikia pripažinti, kad toks subjektas gali išsaugoti savo tapatybę po perdavimo, kai naujas įmonės darbdavys ne tik tęsia atitinkamą veiklą, bet ir perima didelę, skaičiaus ir kompetencijos požiūriu, darbuotojų dalį, kurią jo pirmtakas paskyrė specialiai šiai užduočiai atlikti.
 ETT 2002 m. sausio 24 d. sprendime Temco Service Industries SA v. Samir Imzilyen, Mimoune Belfarh, Abdesselam Afia-Aroussi, Khalil Lakhdar byloje C-51/00 sutiko su nacionalinio teismo analize, kuria nustatė, kad nebuvo turto dalių perdavimo tarp paslaugų teikėjų. Pažymėtina, jog ETT šioje byloje nustatė, kad įmonės perdavimas iš vieno paslaugų teikėjo kitam įvyko dėl to, kad antras paslaugų teikėjas gavo didelę dalį personalo kompetencijos.
ETT 1992 m. gegužės 19 d. sprendimas Dr. Sophie Redmond Stichting v. Hendrikus Bartol ir kt. byloje C-29/91 direktyvoje minima ūkinė veikla, kuri gali būti tiek komercinė, tiek nekomercinė. Vadinasi, ūkine veikla gali būti pripažįstama gamybos, prekybos ar paslaugų įmonė, o tos veiklos perdavimas turi būti siejamas su pradėtos (pirminės įmonės/verslo) veiklos tikslo tęsimu. Taip pat Teismas konstatavo, , kad naujojo juridinio asmens faktiškai atliekamos arba atgaminamos ankstesnio juridinio asmens vykdytos funkcijos tais pačiais ar panašiais veiksmais turi būti suprantamos ir prilygintos verslo ar verslo dalių perdavimui direktyvos prasme, net ir tuo atveju, kai perėmėjas vykdo dar ir papildomas funkcijas. 2004 m. lapkričio 11 d. sprendime byloje C-425/02 nurodė, kad minėtos Europos direktyvos iš esmės nustato, jog įmonės perdavimo atveju perdavėjo ir perėmėjo teisės ir pareigos, t.y. privačios įmonės perduotos Liuksemburgo Valstybei išlieka, o taip pat perėmus verslo dalį turi būti tęsiamos darbo sutartys. ETT Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 47 str. (2008-06-03 redakcija) reikalauja, kad prieš priimant sprendimus dėl keleivių pervežimo verslo perdavimo perduodanti ir priimanti verslą bendrovės bei Druskininkų savivaldybė privalo apie tai iš anksto informuoti UAB „Druskininkų autobusai“ profesinę sąjungą „Solidarumas“ (pirmininkas Gediminas Kašėta) ir kitus darbuotojų atstovus, konsultuotis dėl keleivių pervežimo verslo perdavimo priežasčių bei teisinių, ekonominių ir socialinių padarinių ir dėl numatytų priemonių galimiems neigiamiems padariniams išvengti arba jiems sušvelninti.
2010 m. sausio 26 d. Lietuvos respublikos Trišalė taryba svarstė Kauno savivaldybės transporto ir eismo organizavimo skyriaus atstovas Paulius siūlė lengvatinį keleivių pervežimą priskirti ne savarankiškai, o priskirtajai savivaldybių funkcijai, kurios sąnaudos būtų dengiamos ne iš savivaldybės, o iš valstybės biudžeto, bei kompensacijos už lengvatinį keleivių pervežimą nebūtų apmokestinamos pridėtinės vertės mokesčiu. Nutarta šiuos klausimus pavesti spręsti Vyriausybei.