Nors po kelionės į Ispaniją praėjo jau du mėnesiai, alytiškės Rasuolė Brusokaitė ir Virginija Kazakevičiūtė vis dar gyvena jos įspūdžiais: kaskart žengia piligrimų taku po alinančia pietų saule sapnuose ir džiaugiasi kelyje atrasta vidine ramybe. Prieš kelionę - išbandymai Pasakyk man, kur ir kaip tu keliauji, ir aš pasakysiu, kas esi, - Rasuolė ir Virginija mano, kad UNESCO saugomas Šv. Jokūbo piligrimų kelias Ispanijoje labiausiai traukia ieškančius žmones.

Ar kelionėje galima rasti atsakymus į visus klausimus? "Šiame kelyje turi būti nuolatos - gyventi jo dvasia", - pašnekovės cituoja kultinio brazilų rašytojo Paulo Coelho romaną "Piligrimas", įkvėptą kelionės Šv. Jokūbo taku.

Mintis eiti vienu žymiausių krikščionių piligrimų keliu kilo R.Brusokaitei - Alytaus jaunimo centre dirbanti dailės mokytoja apie jį perskaitė žurnale ir tiesiog susirgo šia idėja.

"Rasa apie būsimą kelionę pasakojo su tokiu entuziazmu, kad nė nesuabejojau - noriu važiuoti!" - šypteli "Alytaus naujienų" korektorė V.Kazakevičiūtė.

Tačiau kelionės išvakarėse alytiškių polėkį prigesino griūte užgriuvusi asmeninių rūpesčių lavina, ji netgi privertė susimąstyti: o gal tai ženklas, kad šis maršrutas - ne joms? Šiandien Rasuolė ir Virginija tuos įvykius linkusios traktuoti kaip išbandymą - ar ganėtinai tvirtas buvo jų pasiryžimas įveikti kelią, kurio pabaigoje, kaip byloja legenda, įvyksta dvasinis apsivalymas ir atsinaujinimas? Atsakymas - taip.

Tikroji tiesa kažkur visai šalia

Vienas žymiausių krikščionių piligrimų kelių - Camino de Santiago (Kelias į Santjagą, kitaip dar vadinamas Šv. Jokūbo keliu) prasideda Prancūzijoje ir driekiasi per šiaurinę Ispaniją, lygiagrečiai vandenyno pakrantei.

Kelias baigiasi Santjago de Kompostelos mieste, kur, kaip sako legenda, palaidotas šventasis Jokūbas. Pėsti, dviračiais ar arkliais prie jo kapo keliauja daugybė piligrimų iš viso pasaulio.

(Beje, kelias buvo žinomas ir iki krikščionybės, pavyzdžiui, keltų žyniai druidai manė, kad juo eina ypatingas energetinis koridorius, ženklinamas Paukščių Tako.)

Tikima, kad įveikusiesiems Kelią į Santjagą ir prisilietusiesiems prie šventojo kapo suteikiamas nuodėmių atleidimas. Išsipildo ir vienas karščiausias keliautojo noras. Baigiamasis tako ritualas - ant vandenyno kranto piligrimai degina savo senus drabužius, taip patvirtindami dvasinį atsinaujinimą.

Rasuolė ir Virginija svarsto: "Sunku pasakyti, kuo žmones traukia Šventojo Jokūbo kelias: įspūdinga, šimtmečius menančia architektūra? Kaitroje net skambančia mažų miestelių tyla, kurią trikdo tik kas valandą mušantys varpai? Nuostabiomis emocijomis, kai kiekvienas sutiktas tau linki gero kelio? O svarbiausia - ten būdamas jautiesi užkabinęs tikrąją gyvenimo tiesą, ir taip gera nuo šio jausmo pasidaro..."

Per 23 dienas - 480 kilometrų pėsčiomis

Savo pasiruošimą kelionei Rasuolė ir Virginija šiandien vertina su šypsena - avantiūrizmo netrūko...

Alytiškės prisipažįsta labiausiai pasikliovusios lemtimi, kuri turėjo viską sudėlioti į savo vietas. Ir neapvylė! Piligrimėms neprireikė lotyniško laiško, kurį parašė vienas alytiškis kunigas, - jį saugojo kritiniam atvejui, jei prarastų pinigus, dokumentus ar kokia kita bėda ištiktų. Laimei, to pavyko išvengti, netgi atvirkščiai: neapleido fantastiško saugumo jausmas, o pirmas incidentas įvyko lėktuvui jau nusileidus Vilniuje...

Nors pirmąją naktį Madride alytiškės praleido ant suolelio prie kavinės, pasiekusios Burgoso miestą, kur pradėjo eiti Šv.Jokūbo keliu, orientavosi lengvai - takas sužymėtas kriauklės simboliais arba tiesiog geltonomis rodyklėmis.

Alytiškės nuėjo pusę Šv. Jokūbo kelio - nuo Burgoso iki Santjago de Kompostelos. Per 23 dienas pėsčiomis įveikė 480 kilometrų. (Kelionėje išleido apie tris tūkstančius litų, į šią sumą įskaičiuotas ir skrydis lėktuvu į Madridą per Čekijos sostinę Prahą.)

Kaip ir kiti keliautojai, Rasuolė ir Virginija nakvojo "albergėse" - nakvynės namuose piligrimams. Kiekvienas kelią pradedantis piligrimas gauna kredencialą, suteikiantį galimybę apsistoti juose už 3-8 eurus. Visos užeigos ar net parduotuvėlės turi specialius antspaudus, kuriais žymimas šis pasas - sėkmę nešanti relikvija ir įrodymas, kad piligrimas įveikė kelią.

Piligrimų keliu alytiškės keliavo liepos viduryje, prieš pat Šv. Jokūbo dieną, kuri ispanams - didelė šventė, todėl Santjago kelyje tuo metu buvo ypač daug piligrimų. Laisvų vietų "albergėse" pavykdavo rasti ne visada - kelias naktis nakvojo lauke.

(Rasuolė ir Virginija sako visą gyvenimą prisiminsiančios vieną pirmųjų naktų po Ispanijos dangumi, kuriame švietė pilnatis, o į ją kaukė viso miestelio šunys. Alytiškės nakvojo prie X amžių menančios bažnytėlės, šalia trijų metrų aukščio šv. Jokūbo statulos...)

Karštis ekstremalus net ispanams!

Atsikėlusios auštant, alytiškės, kaip ir kiti piligrimai, žingsniuodavo iki siestos - vidurdienio. Per dieną daugiausia yra nuėjusios 38 kilometrus, mažiausia - dešimt.

"Problema - ne kojos, bet galvos", - šią išmintį iš lūpų į lūpas perduoda piligrimai, patyrę būseną, kai dėl karščio ir nuovargio "čiuožia stogas". Rasuolė ir Virginija neslepia: tokių akimirkų būta daug, tačiau jos niekada nesigailėjusios, kad leidosi į kelią. Net tada, kai termometro stulpelis perlipo 44 laipsnius Celsijaus, - šią išdaigą gamta iškrėtė Virginijos gimtadienio proga.

Alytiškėms teko girdėti pranešimus per radiją, kad tokia temperatūra ekstremali net ir saulėtajai Ispanijai.

Nepaisydamos milžiniško fizinio krūvio ir kaitros, keliautojos didesnių negalavimų išvengė. Jų kelionės vaistinėlėje buvo tik nereceptiniai vaistai nuo skausmo bei uždegimo, kurie ir gelbėjo bėdoje, pavyzdžiui, įskaudus nugarai. (Tiesa, nutrintas kojas keliauninkės gydosi dar ir šiandien...)

Dėl nuovargio pasitaikė ir kuriozinių situacijų: vienąsyk Virginija ir Rasuolė sako praradusios laiko nuovoką, tik iš bažnyčios varpų skambesio supratusios, kad daiktus kraunasi ir kremą nuo saulės tepasi antrą valandą nakties...

Gimtadienio dovana buvo P.Coelho įrašas

Sakoma, kad Šv. Jokūbo piligrimų taką europiečiams padėjo atrasti kultinis brazilų rašytojas P.Coelho, pats jį nuėjęs net du kartus.

Ispanijoje atšventusios gimtadienius, Virginija ir Rasuolė jaučiasi ta proga gavusios ypatingą likimo dovaną - vienoje atsiliepimų knygoje rado prieš septynis mėnesius čia apsilankiusio rašytojo paliktą įrašą.

Grįžusi Rasuolė nekantrauja mokytis anglų kalbos, mat jai labai rūpi perskaityti P.Coelho romaną "Piligrimas", kuriame autorius aprašė savo pirmąją kelionę Šv. Jokūbo taku. Knyga kol kas neišversta į lietuvių kalbą.

Šv. Jokūbo keliu - tylėdamos

Piligrimų take alytiškės sutiko labai daug įvairių žmonių, nuo studentų iki milijonierių auksiniais pensnė, pavargusių nuo sotaus gyvenimo, ieškančių jo prasmės ir naujos dvasinės patirties.

Nors piligrimų srautas tikrai didelis, minia nevargino - kiekvienas į ją įsilieja tiek, kiek pats jaučia poreikį. Tarsi savaime suprantama buvo ir tai, kad alinančiame karštyje ilgus kilometrus greta mynusios Rasuolė ir Virginija beveik nesikalbėjo, - norėjosi susikaupti.

Dienos įspūdžius smagiai aptardavo vakarais, įsitaisiusios jaukiose pakelės kavinukėse, kur susitikdavo kitus keliautojus. Kai kurie jų tapo artimais draugais, pavyzdžiui, meksikietės seserys, pakvietusios jas pasisvečiuoti Meksikoje.

Piligrimų tako registracijos knygose alytiškės neaptiko nė vieno lietuviško įrašo, tačiau sako tautiečių šiame nuostabiame žemės kampelyje tikrai nepasigedusios...

Nors prieš akis - niūri lietuviška žiema, Virginija ir Rasuolė švytinčiomis akimis jau kalba apie ateinančios vasaros planus. Kur trauks? Žinoma, vėl į Ispaniją, norėtų nueiti likusį piligrimų kelio ruožą, prasidedantį Prancūzijoje. Sako, Alytuje jau atsirado norinčiųjų keliauti drauge!